iš kur, į kur

Vienas labai mielas žmogus, kuriam tikrai neprikiši tamsybės nuodėmės, šaltą gruodžio antrosios rytą ėmė taip tiesiai ir paklausė per gmailą:

„Gal gali man parašyti apie tai, kas būna po mirties. Ką tu galvoji...
Iš kur mes atėjom ir kur išeinam? Toks paprastas klausimėlis (roofl).
Buvimą čia bent jau kažkaip galiu suvokti, gal ir ne visai teisingai ir iki galo.
Gyvenimas toks trapus. Kas už jo???“

Trinktelėjimas lazda, pamaniau, gal ir padėtų, bet aš joks mokytojas, kad trankyčiausi.

Na taip, vienas pirmųjų dzeniškų klausimų buvo ir tebėra: iš kur ateini gimdamas, kur išeini mirdamas? Mokytojas tada mokė atsakyti suplojant delnais arba trinktelint delnu į grindis, mokė būti „nežinau“ be žodžių, be minties įsikišimo. O kaip paaiškinti žmogui, kuriam dzenas dzin? Kaip paaiškinti trinktelėjimą? Tuštumą? Kai eini dzeno keliu, viskas bent akimirką atrodo aišku. Tą trumpą mirksnį, kai trinkteli, patiri tuštumą, junti, kaip ji būva, kaip visa yra tuštumoje ir iš tuštumos, ypač, jei trinkteli būdamas tikrai bemintės būsenos. Tada mokytojas klausia: „ar tik tiek?“ Tai yra, ką reiškia tas tavo trinktelėjimas? Apstulbsti ir prasivėręs protas išstena kažką panašiai kaip „virš debesų visada šviečia saulė“... „Naaa...“ nutęsia mokytojas, „galbūt...“, turėdamas galvoje, kad atsakymas gal ir teisingas, bet tikrai teisingas jis bus tada, kai jį tarsiu būdamas visiškai aiškaus proto ir kad manasis dar toks nėra.

Tai vyksta nuėjus asmeninio pokalbio į dzeno meistro kambariuką. O kai nėra jokio kambariuko, kai nėra geraširdiškai pikto dzeno mokytojo, su meile ir šiluma išlydinčio gyventi toliau? Kai yra tik pūga ir šaltis, kai yra tik kasdienė sumaištis? Iš kur tada ateinu gimdamas, kur tada išeinu mirdamas? Jėzus kviesdavo turėti tikėjimo nors kaip aguonos grūdą. Buda tik tylėdavo ir šypsodavosi. Dzeno mokytojai pataria trinktelėti ar suploti. O aš... ką darau aš? Pažiūriu į tirštai krentančias snaiges ir – takšt takšt kalviatūra. Bet ar nuo to nors kiek lengviau? Ar tai nors kiek padeda gyventi? Kažin...

Metafiziniai klausimai turi vieną ypač blogą savbę: jie yra grynas proto įgeidis. Kas yra Dievas? Kokia gyvenimo prasmė? Protingai pamatuotas ir pagrįstas atsakymas į juos nedudoda jokios tiesioginės naudos gyvenimo kokybei. Tik netiesioginę, per noro atsakyti į klausimą nuraminimą, dažnai labai trumpalaikį. Tad ką daryti, kaip nuraminti tuos kur, iš kur ir kas tai yra?

Nežinau...

Paradoksas, tačiau sakau ne tai, kad nežinau, kaip nuraminti, bet kad nežinau kaip tik ir yra atsakymas. Mes esame nubraukę šalin tai, ko nežinome. Priimame, kad aš esu tai, kas aš esu. O tai, kas aš nesu, yra svetima, nereikalinga, tik kažkoks kažkas. Šitaip mes atmetame visa ko pamatą. Gal tiktų toks pavyzdys: sakome namas, bet atmetame, kad jis stovi ant žemės rutulio. Visa tai, ką aš laikau savimi tėra taškelytis manojoje visatoje. Tas aš nepripažįsta, kad jis yra didžiulė visuotinai susijusi visata. Kaip save jis suvokia tik tą tašką, iš kurio žiūri, bet visiškai nesuvokia, kad jis nugarmėtų nebūtin, jei kartu nebūtų ir visa kita, kas yra su juo susiję aplinkui. Vadinasi, turime kalbėti apie didįjį save, kuris yra visa, kas savaime yra tai, kas yra. Painoka. Bet šitaip nelieka nebūties! Visa savaime yra tai, kas yra. Kinta tik būviai, sistemos, struktūros, požiūriai, nuomonės, atskaitos sistemos.

Taip aš žiūriu į mirtį ir į gyvenimą. Tai šiandien vadinu savuoju nežinau. Ar tai padeda iškęsti šaltį? Matau vos sutrikusias, bet besišypsančias tavo akis ir man šilta. Kai abu nusišypsome, pasidaro šilčiau abiems.

Šiandien man atrodo taip. Rytoj jau viskas bus pakitę, bet atrodyti gali taip pat, arba kiek kitaip. Tačiau greta manęs, kartu su manimi, atsirado dar kažkas, aš pasidariau daugiau negu vien aš. Virtau dalimi to, kas sudaro mane ir ne mane. Aš dabar esu kaip aš ir ne aš kartu – didesnis aš. O kartu aš esu aš ir tu; aš, tu ir visa tai.