Mintys sustoja netikėtai (sorry, only Lithuanian)
(užrašyta 2010-03-18)
Mintys sustoja netikėtai. Tarytum staiga pakėlęs galvą pamatyčiau, jog buvęs apsiniaukęs dangus staiga išsiblaivė ir niekur nematyti nė debesėlio. Net negali sakyti, kad mintys sustoja. Jų kažkaip visai nelieka. Kaip ir tų debesų. Bet ir vėl, visiškai nepriklausomai nuo mano valios iš kažkur atslenka viena, kita. Pradžioje pavyksta jų neįsikibti, tik matyti, kaip jos slenka proto dangumi. Vėliau kažkaip skaistus proto regėjimas atbunka ir vėl pasijunti po apsiniaukusiu dangumi.
Pirmus kartus tai trunka sekundės dalį. Nors smalsus prisiminimas apie tai būna gana ryškus kelias dešimtis minučių. Vėliau tokios prošvaistės tarsi ilgėja. Bet kartais visai išnyksta ir ilgus mėnesius jų nesti. Paskui lyg atsitokėji iš kažkokio brandinančio miego ir patiri gražią skaidraus proto dangaus vaiskumą.
Ieškai, ilgiesi tų prošvaisčių. Prisigalvoji, kad jos susijusios su tam tikra kūno padėtimi, su tam tikra būsena, kad įvyksta tam tikru laiku. Bandai stovėti prie lango, sėdėti sukryžiavus kojas, ir stengtis žvelgti nei toli nei arti, kaip anąkart. Nors išgyvenimas dažniausiai nepasikartoja, ta padėtis traukia ir ramina. Gal tai tik spąstai? Gal tik bukas prisirišimas prie rėmų, prie standarto?
Kažkaip nejučia išmoksti atsidurti ten, kur tu ir esi. Pradedi suvokti save ir aplinką kaip tai, kas esti. Tokio turinio prisipildo tos prošvaistės ir jos ima darytis savaimingesnės ir dažnesnės. Kartais visai ilgus periodus užlieja aiškumo bangos. Aiškumo, kad visa tai yra. Nieko daugiu. Jokių vertinimų, jokių svarstymų kas, kaip ir kodėl. Tiesiog visa yra. Be jokių tų paaiškinimų „visa yra taip, kaip yra“, „visa yra čia ir dabar“. Visa yra – ir viskas. Nereikia jokių patikslinimų.
Taip, tai yra „taip, kaip yra“, tai yra „čia ir dabar“. Bet net šitoks aplinkybių nusakymas atrodo įkyriai pertekliškas, nes pačios aplinkybės tiesiog yra kartu, kaip visa, kas yra, ir nereikia jų atskirti, nieko nereikia atskirti ir išskirti. Bet koks skyrimas griauna darną, atrodo dirbtinas, išgalvotas. Jo tiesiog nereikia. Viskas aišku ir nieko netrūksta. Gal tikrai: viskas tobula taip, kaip yra.
Pagaliau atsiranda kažkokia giedros, aiškumo išgyvenimo tikrumo ašis. Tarsi kažkoks pojūtis, kuris kaip ženklas rodo, kad šituo keliu einant toliau, proto dangus išsigiedrys. Tas kelias tai kažkokios vidinės pastangos nepastangos. Kažkoks vidinis judesys, slinktis, vyksmas, kurį tik stebi. Nesieki, nedarai to vyksmo. Ne. Jis vyksta dėl to, kad jį matai, kad suvoki, dėl to, kad esi budrus ir jam dėmesingas. Gilinti, stiprinti šį poslinkį gali tik tapdamas nustebimu, kuriame slypi „kas tai yra?“
Kaip nutinka, kad tokios mielos ir brangios giedros taip lengvai atsisakoma? Kaip ji taip lengvai pasprunka? Kaip yra, kad protas be jokio vargo vėl apsiniaukia?
Gal jos neatsisakoma? Gal tiesiog akys nusileidžia žemyn, į „kasdienius rūpesčius“ ir dangus ne(pa)stebimai apsitraukia pats – aš jo nebestebiu ir jis apsitraukia. Nebesi jai budrus ir giedra apsiniaukia. Kažkas turi nuolat budėti. Kas? Aš? Protas? Manoji savastis? Kas?
Svarbus vaidmuo, matyt, tenka sąmoningumui. Tik sąmoningai suvokdamas savo budrumą, tai yra sąmoningumą, gali išlikti budrus. Tik sąmoningai skirdamas jam dėmesio. Vos tik nebeskiri dėmesio budriam giedro proto dangaus stebėjimui ir jis apsiblausia. Ką tai reiškia? Gal proto dangaus giedra reiškia, kad aš sąmoningai suvokiu savo sąmoningumą. Sąmoningai suvokiu tada, kai skiriu tam pakankamai dėmesio. Jei neskiriu dėmesio, esu nebudrus; jei nesuvokiu sąmoningumo, protas apsiniaukia.
Nuolat suvokti, stebėti, ką veikia protas. Tiesiog nepaleisti proto. Budriai jį prižiūrėti. Tada jis negali pūsti miglos į akis ir negali pasislėpti nuo manęs. Tada jis priverstas klusniai spindėti man ir jam neišeina imtis „savo reikalų“, kad vėl priverstų mane jam tarnauti. Gal tiktų palyginti su nedresuotu ir dresuotu šunimi. Vienas ir kitas iki širdies gelmių yra atsidavę savo šeimininkui, tiktai nedresuotas šunelis dažnai elgiasi taip, lyg jis vedžioja šeimininką, o dresuotas – visada suvokia šeimininko viršenybę.
Mintys sustoja netikėtai. Tarytum staiga pakėlęs galvą pamatyčiau, jog buvęs apsiniaukęs dangus staiga išsiblaivė ir niekur nematyti nė debesėlio. Net negali sakyti, kad mintys sustoja. Jų kažkaip visai nelieka. Kaip ir tų debesų. Bet ir vėl, visiškai nepriklausomai nuo mano valios iš kažkur atslenka viena, kita. Pradžioje pavyksta jų neįsikibti, tik matyti, kaip jos slenka proto dangumi. Vėliau kažkaip skaistus proto regėjimas atbunka ir vėl pasijunti po apsiniaukusiu dangumi.
Pirmus kartus tai trunka sekundės dalį. Nors smalsus prisiminimas apie tai būna gana ryškus kelias dešimtis minučių. Vėliau tokios prošvaistės tarsi ilgėja. Bet kartais visai išnyksta ir ilgus mėnesius jų nesti. Paskui lyg atsitokėji iš kažkokio brandinančio miego ir patiri gražią skaidraus proto dangaus vaiskumą.
Ieškai, ilgiesi tų prošvaisčių. Prisigalvoji, kad jos susijusios su tam tikra kūno padėtimi, su tam tikra būsena, kad įvyksta tam tikru laiku. Bandai stovėti prie lango, sėdėti sukryžiavus kojas, ir stengtis žvelgti nei toli nei arti, kaip anąkart. Nors išgyvenimas dažniausiai nepasikartoja, ta padėtis traukia ir ramina. Gal tai tik spąstai? Gal tik bukas prisirišimas prie rėmų, prie standarto?
Kažkaip nejučia išmoksti atsidurti ten, kur tu ir esi. Pradedi suvokti save ir aplinką kaip tai, kas esti. Tokio turinio prisipildo tos prošvaistės ir jos ima darytis savaimingesnės ir dažnesnės. Kartais visai ilgus periodus užlieja aiškumo bangos. Aiškumo, kad visa tai yra. Nieko daugiu. Jokių vertinimų, jokių svarstymų kas, kaip ir kodėl. Tiesiog visa yra. Be jokių tų paaiškinimų „visa yra taip, kaip yra“, „visa yra čia ir dabar“. Visa yra – ir viskas. Nereikia jokių patikslinimų.
Taip, tai yra „taip, kaip yra“, tai yra „čia ir dabar“. Bet net šitoks aplinkybių nusakymas atrodo įkyriai pertekliškas, nes pačios aplinkybės tiesiog yra kartu, kaip visa, kas yra, ir nereikia jų atskirti, nieko nereikia atskirti ir išskirti. Bet koks skyrimas griauna darną, atrodo dirbtinas, išgalvotas. Jo tiesiog nereikia. Viskas aišku ir nieko netrūksta. Gal tikrai: viskas tobula taip, kaip yra.
Pagaliau atsiranda kažkokia giedros, aiškumo išgyvenimo tikrumo ašis. Tarsi kažkoks pojūtis, kuris kaip ženklas rodo, kad šituo keliu einant toliau, proto dangus išsigiedrys. Tas kelias tai kažkokios vidinės pastangos nepastangos. Kažkoks vidinis judesys, slinktis, vyksmas, kurį tik stebi. Nesieki, nedarai to vyksmo. Ne. Jis vyksta dėl to, kad jį matai, kad suvoki, dėl to, kad esi budrus ir jam dėmesingas. Gilinti, stiprinti šį poslinkį gali tik tapdamas nustebimu, kuriame slypi „kas tai yra?“
Kaip nutinka, kad tokios mielos ir brangios giedros taip lengvai atsisakoma? Kaip ji taip lengvai pasprunka? Kaip yra, kad protas be jokio vargo vėl apsiniaukia?
Gal jos neatsisakoma? Gal tiesiog akys nusileidžia žemyn, į „kasdienius rūpesčius“ ir dangus ne(pa)stebimai apsitraukia pats – aš jo nebestebiu ir jis apsitraukia. Nebesi jai budrus ir giedra apsiniaukia. Kažkas turi nuolat budėti. Kas? Aš? Protas? Manoji savastis? Kas?
Svarbus vaidmuo, matyt, tenka sąmoningumui. Tik sąmoningai suvokdamas savo budrumą, tai yra sąmoningumą, gali išlikti budrus. Tik sąmoningai skirdamas jam dėmesio. Vos tik nebeskiri dėmesio budriam giedro proto dangaus stebėjimui ir jis apsiblausia. Ką tai reiškia? Gal proto dangaus giedra reiškia, kad aš sąmoningai suvokiu savo sąmoningumą. Sąmoningai suvokiu tada, kai skiriu tam pakankamai dėmesio. Jei neskiriu dėmesio, esu nebudrus; jei nesuvokiu sąmoningumo, protas apsiniaukia.
Nuolat suvokti, stebėti, ką veikia protas. Tiesiog nepaleisti proto. Budriai jį prižiūrėti. Tada jis negali pūsti miglos į akis ir negali pasislėpti nuo manęs. Tada jis priverstas klusniai spindėti man ir jam neišeina imtis „savo reikalų“, kad vėl priverstų mane jam tarnauti. Gal tiktų palyginti su nedresuotu ir dresuotu šunimi. Vienas ir kitas iki širdies gelmių yra atsidavę savo šeimininkui, tiktai nedresuotas šunelis dažnai elgiasi taip, lyg jis vedžioja šeimininką, o dresuotas – visada suvokia šeimininko viršenybę.
posted by JonasJV | 11:13 priešpiet
14 Comments:
Sužavėta aiškiai, suprantamai ir pagarbiai, gražia literatūrine kalba pristatytu blogu dzeno tema. Viską perskaičiau. Vėliau paklaidžiosiu ir kituose Jūsų stebimuose tinklalapiuose.
Daug metų domiuosi jogos praktikomis. Artimiausia iki šiol buvo Raja joga. Bet kažkodėl vis dažniau, jau keleri metai, norisi sustoti prie budizmo, ypač vidinis aš nori apčiuopti zeną, kartais pavyksta.
Norėčiau išklausyti kokį paskaitų ciklą realiai (ne tik internete be sistemos skaitinėti),sudalyvauti praktiniuose kursuose, bet nežinau, neišgirstu (gal per menkai to siekiu), kad Kaune kas nors panašaus būtų rengiama.
Džiaugiuosi, kad yra kaip yra. Pagarbiai irna.
Miela Irna --- pažiūrėkite www.zen.lt --- įsigykite „Zen kompasą“ --- arba rašykite tiesiogiai man (jonvit@gmail.com) ---
Ar mąstyti reiškia blogį? Reiškia nėra dzen? O kaip mokslininkai, kurie tik ir mąsto, ar jųs mąstymas ir yra čia ir dabar, nes jie žino, kad mąsto?
Kaip prenumeruoti (stebėti) Jūsų blogą? Nerandu nuorodos.
Autorius pašalino šį komentarą.
mąstymas yra esminė žmogaus proto veikla --- žmogus be mąsymo nebelabai ir žmogus --- bet ne mažesnė vertybė yra ir nemąstymas: kaip tik tai pabrėžia dzenas - dzenas yra tada kai darniai dera mąstymas ir nemąstymas. --- pasistengsiu sutvarkyti tą nuorodą :), nors geriau rašykite man tiesiai, nelabai dažnai aš čia ką publikuoju...
Ką reiškia "dera mąstymas ir nemąstymas"? Pora minučių nemąstai, o po to kelias mąstai? Ar tai reiškia, kad "čia ir dabar mąstai mokslo reikalais"? Kai visai nemąstai , tai gal tai meditacija? O kai esi "čia ir dabar", tai reiškia, kad sąmoningai darai tai ką darai ir nesiblaškai.
Kai mąstymas neatmeta nemąstymo, kai mąstymas ir nemąstymas dera kaip vientisas vienis, gal kaip tobulumas :)))
Kai mintis yra laisva, bet kartu ji suvokia, kur ji yra. Klasikinis pavyzdys: giedras "nemąstymo" dangus ir sąmoningas "mąstymo" debesėlis. Štai ką vadinu derme. Kai viskas savo vietoje.
antra vertus čia gi tik metaforos! neįsikibkite žodžių! jie nieko neverti, klausykite savo vidinės tylos ;) Ji daug aiškiau atsakys už visus JonusJV :DDD
Mintis nieko pati nesuvokia, tik žmogus mąstydamas suvokia. Mintis negali suvokti kur ji yra, tik žmogus tai sugalvoja, nes mintis nėra pati savaime - ji kyla kažkieno smegenyse. Taip tai tik žodžiai. "Mąstymas neatmeta nemąstymo", tai galbūt ir yra svarbiausias paaiškinimas, o visa kita jau beletristika. Taip, nereikia prisirišti prie žodžių, bet kad prie jų nesirišti, reikia suprasti kodėl. Taip sutvertas mūsų protas, jam reikia paaiškinim. Žmogus Proingasis priprato galvoti, todėl jis protingasis ir kaip gali staiga liautis. Dzeno meistrai turi daug paaiškinimų kodėl. Aš suprantu nemąstyma kai šluoji gatvę. Tu tik šluoji gatvę. ir tiksliai seki mintis, kad jos būtų tik apie švarią gatvę ir šluotą. Puiku ir paprasta. O jeigu tau reikia ištirti visatos dėsnius. Toks tavo darbas. Taip kaip čia bus su dzen? Arba tiri visatos dėsnius (o tai visiškas nesibaigiantis mąstymas ir fantazavimas)arba dzen? Ar jeigu fantazuoji ta tinkama linkme, tai jau gerai? Dzen mokymai pasireiškia tuo, kad jei nebėra atsakymų, tai sakoma "neprisiriškit prie žodžių" arba "tu jau mąstai, vadinasi dzen jau nėra". Taigi manau, kad tiriant visatos dėsnius, t.y. dirbant mokslinį darbą neįmanoma to suderinti su dzen. Pagal dzen dangus mėlynas, o mokslininkai jau ieško kas ten už to mėlynumo. Bet jeigu visi siektų dzen, tai nebūtų mokslo ir jo pasiekimų. Nors aišku galima galvoti, kad tai tik žmonių galvojimai, kurie yra tik proto žaidimai... Gali būti, kad be tų žaidimų būtų paprasčiau. Dzen supaprastina gyvenimą, bet argi neįdomu žinoti kas už to mėlynumo? Ten tobula visata su milijonais galaktikų. O kas apie tai sužinojo? Žemėje tobulos ląstelės, o kas apie tai sužinojo? Vis gi man kyla per daug klausimų, man dar toli iki dzen :)
Išdrįsiu pasikartoti: nors kartą pabandykite paklausyti savo vidinės tylos, o ne savo vidinio dialogo.
Dzenas nė per nago juodymą neslopina mąstymo ir neina prieš mokslą. Jūs kalbate apie dzeną, bet ar nors pusvalandį prieš tai meditavote? Nors penkias minutes? Dzenas tam tikra prasme yra proto suvaldymo mokslas, beje pukiai padedantis kasdieniniam mąstymui.
Kalbėti apie dzeną yra tas pats, kaip remontuojant automobilį atsukus varžtą visą dieną svarstyti, kodėl sriegis yra M12, o ne M13. Absoliučiai jokios naudos. Automobilis taip ir liks sugedęs. Jei domina dzenas - sėskite ir pamedituokite. Jei nesėdate, vadinasi domina tik plepėjimas apie dzeną, bet tai su dzenu jau neturi nieko bendra ;)
Linkiu aukštų skrydžių! Ir moksle, ir dvasioje.
Ir dar: tikras meistras yra tas, kuris rūpinasi savo įrankiais. Protas yra mokslininko įrankis. Dzenas yra proto pažinimo ir įvaldymo būdas. Kaip jis gali prieštarauti mokslui?
Kita bėda, kad Vakaruose turime nykią "nemąstymo" baimę. Nemąstymas prilyginamas beprotybei. Bet tai daro mąstymas, negalintis pripažinti, kad jo pagrindas yra nemąstymas. Rytiečiams tas sekasi lengviau, nors jie turi kitų bėdų.
Jei norime ištirti, pažinti protą, turime jį "išjungti", kad galėtume apžiūrėti :)))
Išjungti galima laikinai, o po to vistiek reikia įjungti- tame ir esmė. O kas jums sakė, kad tas kas rašė nebandė medituoti? Žmogus tik bando rasti dzeno prasmę ir santykį su realybe.
Dzenas tik meditacija?
Dzenas - daug daugiau nei vien meditavimas, bet be meditavimo - jokio dzeno.
Esmė ta, kad išjungus galima pažinti giliau, o giliau pažinus galima naudoti taip, kaip reikia, o ne taip, kaip išeina.
Maža pabandyti medituoti, reikia bandyti bandyti ir bandyti be paliovos ;)
Ir dar kartą - kalbėti apie dzeną tas pats, kas apie orą: niekas nuo to nesikeičia.
Rašyti komentarą
<< Home