Do You Zen?

Vardas:
Vietovė: Lithuania

2010-12-02

iš kur, į kur

Vienas labai mielas žmogus, kuriam tikrai neprikiši tamsybės nuodėmės, šaltą gruodžio antrosios rytą ėmė taip tiesiai ir paklausė per gmailą:

„Gal gali man parašyti apie tai, kas būna po mirties. Ką tu galvoji...
Iš kur mes atėjom ir kur išeinam? Toks paprastas klausimėlis (roofl).
Buvimą čia bent jau kažkaip galiu suvokti, gal ir ne visai teisingai ir iki galo.
Gyvenimas toks trapus. Kas už jo???“

Trinktelėjimas lazda, pamaniau, gal ir padėtų, bet aš joks mokytojas, kad trankyčiausi.

Na taip, vienas pirmųjų dzeniškų klausimų buvo ir tebėra: iš kur ateini gimdamas, kur išeini mirdamas? Mokytojas tada mokė atsakyti suplojant delnais arba trinktelint delnu į grindis, mokė būti „nežinau“ be žodžių, be minties įsikišimo. O kaip paaiškinti žmogui, kuriam dzenas dzin? Kaip paaiškinti trinktelėjimą? Tuštumą? Kai eini dzeno keliu, viskas bent akimirką atrodo aišku. Tą trumpą mirksnį, kai trinkteli, patiri tuštumą, junti, kaip ji būva, kaip visa yra tuštumoje ir iš tuštumos, ypač, jei trinkteli būdamas tikrai bemintės būsenos. Tada mokytojas klausia: „ar tik tiek?“ Tai yra, ką reiškia tas tavo trinktelėjimas? Apstulbsti ir prasivėręs protas išstena kažką panašiai kaip „virš debesų visada šviečia saulė“... „Naaa...“ nutęsia mokytojas, „galbūt...“, turėdamas galvoje, kad atsakymas gal ir teisingas, bet tikrai teisingas jis bus tada, kai jį tarsiu būdamas visiškai aiškaus proto ir kad manasis dar toks nėra.

Tai vyksta nuėjus asmeninio pokalbio į dzeno meistro kambariuką. O kai nėra jokio kambariuko, kai nėra geraširdiškai pikto dzeno mokytojo, su meile ir šiluma išlydinčio gyventi toliau? Kai yra tik pūga ir šaltis, kai yra tik kasdienė sumaištis? Iš kur tada ateinu gimdamas, kur tada išeinu mirdamas? Jėzus kviesdavo turėti tikėjimo nors kaip aguonos grūdą. Buda tik tylėdavo ir šypsodavosi. Dzeno mokytojai pataria trinktelėti ar suploti. O aš... ką darau aš? Pažiūriu į tirštai krentančias snaiges ir – takšt takšt kalviatūra. Bet ar nuo to nors kiek lengviau? Ar tai nors kiek padeda gyventi? Kažin...

Metafiziniai klausimai turi vieną ypač blogą savbę: jie yra grynas proto įgeidis. Kas yra Dievas? Kokia gyvenimo prasmė? Protingai pamatuotas ir pagrįstas atsakymas į juos nedudoda jokios tiesioginės naudos gyvenimo kokybei. Tik netiesioginę, per noro atsakyti į klausimą nuraminimą, dažnai labai trumpalaikį. Tad ką daryti, kaip nuraminti tuos kur, iš kur ir kas tai yra?

Nežinau...

Paradoksas, tačiau sakau ne tai, kad nežinau, kaip nuraminti, bet kad nežinau kaip tik ir yra atsakymas. Mes esame nubraukę šalin tai, ko nežinome. Priimame, kad aš esu tai, kas aš esu. O tai, kas aš nesu, yra svetima, nereikalinga, tik kažkoks kažkas. Šitaip mes atmetame visa ko pamatą. Gal tiktų toks pavyzdys: sakome namas, bet atmetame, kad jis stovi ant žemės rutulio. Visa tai, ką aš laikau savimi tėra taškelytis manojoje visatoje. Tas aš nepripažįsta, kad jis yra didžiulė visuotinai susijusi visata. Kaip save jis suvokia tik tą tašką, iš kurio žiūri, bet visiškai nesuvokia, kad jis nugarmėtų nebūtin, jei kartu nebūtų ir visa kita, kas yra su juo susiję aplinkui. Vadinasi, turime kalbėti apie didįjį save, kuris yra visa, kas savaime yra tai, kas yra. Painoka. Bet šitaip nelieka nebūties! Visa savaime yra tai, kas yra. Kinta tik būviai, sistemos, struktūros, požiūriai, nuomonės, atskaitos sistemos.

Taip aš žiūriu į mirtį ir į gyvenimą. Tai šiandien vadinu savuoju nežinau. Ar tai padeda iškęsti šaltį? Matau vos sutrikusias, bet besišypsančias tavo akis ir man šilta. Kai abu nusišypsome, pasidaro šilčiau abiems.

Šiandien man atrodo taip. Rytoj jau viskas bus pakitę, bet atrodyti gali taip pat, arba kiek kitaip. Tačiau greta manęs, kartu su manimi, atsirado dar kažkas, aš pasidariau daugiau negu vien aš. Virtau dalimi to, kas sudaro mane ir ne mane. Aš dabar esu kaip aš ir ne aš kartu – didesnis aš. O kartu aš esu aš ir tu; aš, tu ir visa tai.

2010-08-05

Mintys sustoja netikėtai (sorry, only Lithuanian)

(užrašyta 2010-03-18)
Mintys sustoja netikėtai. Tarytum staiga pakėlęs galvą pamatyčiau, jog buvęs apsiniaukęs dangus staiga išsiblaivė ir niekur nematyti nė debesėlio. Net negali sakyti, kad mintys sustoja. Jų kažkaip visai nelieka. Kaip ir tų debesų. Bet ir vėl, visiškai nepriklausomai nuo mano valios iš kažkur atslenka viena, kita. Pradžioje pavyksta jų neįsikibti, tik matyti, kaip jos slenka proto dangumi. Vėliau kažkaip skaistus proto regėjimas atbunka ir vėl pasijunti po apsiniaukusiu dangumi.

Pirmus kartus tai trunka sekundės dalį. Nors smalsus prisiminimas apie tai būna gana ryškus kelias dešimtis minučių. Vėliau tokios prošvaistės tarsi ilgėja. Bet kartais visai išnyksta ir ilgus mėnesius jų nesti. Paskui lyg atsitokėji iš kažkokio brandinančio miego ir patiri gražią skaidraus proto dangaus vaiskumą.

Ieškai, ilgiesi tų prošvaisčių. Prisigalvoji, kad jos susijusios su tam tikra kūno padėtimi, su tam tikra būsena, kad įvyksta tam tikru laiku. Bandai stovėti prie lango, sėdėti sukryžiavus kojas, ir stengtis žvelgti nei toli nei arti, kaip anąkart. Nors išgyvenimas dažniausiai nepasikartoja, ta padėtis traukia ir ramina. Gal tai tik spąstai? Gal tik bukas prisirišimas prie rėmų, prie standarto?

Kažkaip nejučia išmoksti atsidurti ten, kur tu ir esi. Pradedi suvokti save ir aplinką kaip tai, kas esti. Tokio turinio prisipildo tos prošvaistės ir jos ima darytis savaimingesnės ir dažnesnės. Kartais visai ilgus periodus užlieja aiškumo bangos. Aiškumo, kad visa tai yra. Nieko daugiu. Jokių vertinimų, jokių svarstymų kas, kaip ir kodėl. Tiesiog visa yra. Be jokių tų paaiškinimų „visa yra taip, kaip yra“, „visa yra čia ir dabar“. Visa yra – ir viskas. Nereikia jokių patikslinimų.
Taip, tai yra „taip, kaip yra“, tai yra „čia ir dabar“. Bet net šitoks aplinkybių nusakymas atrodo įkyriai pertekliškas, nes pačios aplinkybės tiesiog yra kartu, kaip visa, kas yra, ir nereikia jų atskirti, nieko nereikia atskirti ir išskirti. Bet koks skyrimas griauna darną, atrodo dirbtinas, išgalvotas. Jo tiesiog nereikia. Viskas aišku ir nieko netrūksta. Gal tikrai: viskas tobula taip, kaip yra.

Pagaliau atsiranda kažkokia giedros, aiškumo išgyvenimo tikrumo ašis. Tarsi kažkoks pojūtis, kuris kaip ženklas rodo, kad šituo keliu einant toliau, proto dangus išsigiedrys. Tas kelias tai kažkokios vidinės pastangos nepastangos. Kažkoks vidinis judesys, slinktis, vyksmas, kurį tik stebi. Nesieki, nedarai to vyksmo. Ne. Jis vyksta dėl to, kad jį matai, kad suvoki, dėl to, kad esi budrus ir jam dėmesingas. Gilinti, stiprinti šį poslinkį gali tik tapdamas nustebimu, kuriame slypi „kas tai yra?“

Kaip nutinka, kad tokios mielos ir brangios giedros taip lengvai atsisakoma? Kaip ji taip lengvai pasprunka? Kaip yra, kad protas be jokio vargo vėl apsiniaukia?

Gal jos neatsisakoma? Gal tiesiog akys nusileidžia žemyn, į „kasdienius rūpesčius“ ir dangus ne(pa)stebimai apsitraukia pats – aš jo nebestebiu ir jis apsitraukia. Nebesi jai budrus ir giedra apsiniaukia. Kažkas turi nuolat budėti. Kas? Aš? Protas? Manoji savastis? Kas?

Svarbus vaidmuo, matyt, tenka sąmoningumui. Tik sąmoningai suvokdamas savo budrumą, tai yra sąmoningumą, gali išlikti budrus. Tik sąmoningai skirdamas jam dėmesio. Vos tik nebeskiri dėmesio budriam giedro proto dangaus stebėjimui ir jis apsiblausia. Ką tai reiškia? Gal proto dangaus giedra reiškia, kad aš sąmoningai suvokiu savo sąmoningumą. Sąmoningai suvokiu tada, kai skiriu tam pakankamai dėmesio. Jei neskiriu dėmesio, esu nebudrus; jei nesuvokiu sąmoningumo, protas apsiniaukia.

Nuolat suvokti, stebėti, ką veikia protas. Tiesiog nepaleisti proto. Budriai jį prižiūrėti. Tada jis negali pūsti miglos į akis ir negali pasislėpti nuo manęs. Tada jis priverstas klusniai spindėti man ir jam neišeina imtis „savo reikalų“, kad vėl priverstų mane jam tarnauti. Gal tiktų palyginti su nedresuotu ir dresuotu šunimi. Vienas ir kitas iki širdies gelmių yra atsidavę savo šeimininkui, tiktai nedresuotas šunelis dažnai elgiasi taip, lyg jis vedžioja šeimininką, o dresuotas – visada suvokia šeimininko viršenybę.

2009-08-30

Tikrasis aš --- The true me



The great spiritual teachers say that you are really God – deep down, secretly, nearer to you than your breathing. They say that to see God you must look simply, innocently, as a child looks. Where do you look? Within - right where you are, at the Looker. When? Now. What might you find? A spacious, timeless Awareness full of this present moment.

Tai, kas esi tikrasis Tu yra giliai tavyje, slapta, arčiau tavęs nei tavo kvėpavimas. Kad tai pamatytum, reikia žvelgti paprastai, nekaltai, taip, kaip žiūri vaikas. Kur reikia žiūrėti? Į vidų – kaip tik ten, kur Tu esi, į Žiūrėtoją. Kada? Dabar. Ką ten rasi? Visa aprėpiantį, nesibaigiantį Įsisąmoninimą, pripildytą šio mirksnio.


Source - Šaltinis (headless.org)

2009-04-17

Amazing quotes --- Stulbinamos citatos


No matter how rich you become, how famous or powerful, when you die the size of your funeral will still pretty much depend on the weather.

Michael Pritchard


Kad ir koks taptum turtingas, koks žymus ir galingas, vis vien tos dienos oras labai daug lems, kiek žmonių ateis į tavo laidotuves.

Maiklas Pričardas


------------------------

Somewhere in internet clutter we had find this message
:


When Gandhi was asked what he thought of Western Culture, he said “I think it would be a good idea.”


Must we believe Mahatma told this? Maybe... Anyway, it is "a good idea"

LOL



Kažkur interneto griozdynėje radome tokią žinią
:


Paklaustas, ką mano apie Vakarų kultūrą, Gandis atsakė: "Būtų visai neblogai".

Vargu ar privalome tikėti, kad Mahatma tikrai taip yra sakęs. Gal... Bet tikrai, "būtų visai neblogai".

LOL

------------------------

The way of thinking depends of the way of sitting.

--- calendar sapience


Galvosena priklauso nuo sėdėsenos.

--- kalendorinė išmintis

------------------------

Vėžiu sergančio ligonio šypsena daug vertesnė už akademinę paskaitą apie skausmą


--- Don Mario Mazzoleni



The smile of someone sick with cancer is worth much more than an academic discourse on pain.


--- Don Mario Mazzoleni




2009-04-06

Dzenavimo metodas -- Method for to Zen


Ne pirmą kartą sulaukiu klausimo, "koks tavo meditavimo metodas?" Pradžioje kažkodėl atrodydavo, kad žmogus lenda į mano privačią erdvę. Tad arogantiškai atrėždavau, kad nėra jokio metodo. Tiesiog reikia kvėpuoti ir būti savimi, būti čia ir dabar. Su laiku supratau, kad žmogus nuoširdžiai (arba ne) domisi, ko vertas mano dzenavimas. Pasiryžau atsakyti, atvirai (ir be baimės būti pajuoktas?) parodydamas iki kokio supratimo pribrendau :D

From time to time someone asks me, “What is your method of meditation?“ Earlier such questioning seemed to me like intruding into my private space. So I used to retort arrogantly: “There is no method. All you have to do is to breathe and be yourself; stay here and now.“ Now I understand that there is sincere (or insincere) interest in the value of my zen. So I decided to answer, and to tell openly (without fear (?) to be ridiculed) to what understanding I have ripened :D

Apskritai, medituoju pagal Kvan Um dzeno mokykloje (LT, ES, JAV tik angliškai) priimtus metodus. Ši mokykla naudoja daugelį meditavimo formų: meditavimas sėdint, stovint, einant, nusilenkinėjant ir giedant. Formos įvairios, o metodas, arba turinys, galima sakyti vienas:

In general my meditation is based on tradition of Kwan Um School of Zen (US, EU). This school applies many forms of meditation: sitting, standing, going, bowing, chanting meditations. Forms are different, but the very method, the purport of it, is one:

-- dėmesys nenuklysdamas seka kvėpavimą (iškvėpimas natūraliai ilgesnis už įkvėpimą);
-- attention is focused on breathing without straying from it (exhalation is naturally longer than inhalation);

-- kvėpavimas susietas su sakraliniu centru (jap. hara, kin. tanden, sanskr. svadhisthana): įkvepiama į centrą, iškvepiama iš centro;
-- breathing is linked to the sacral center (jap. hara, chin. tanden, sanskr. svadhisthana): I inhale into the center, exhale out of the center;

-- klausiantis protas, dėmesingai sekdamas kvėpavimą, kartoja (pulsuoja kartu su kvėpavimu) sakraliniame centre:
-- meanwhile the questioning mind mindfuly follows the breathing and repeats (pulsates together with the breathing) in the sacral centre:

-- -- (įkvepiant, žingeidus, smalsus susidomėjimas) kas esu, kas esu, kas esu?
-- -- (during inhalation the attention is curious and inquisitive) who am I, who am I, who am I?

-- -- (iškvepiant, pratisas, kupinas nuostabos atvirumas) neeeeee-žiiiiiii-nauuuuuuuuuuu;
-- -- (during exhalation there is a state of open amazement) I donnnnn't knnnnnnowwwwww;

-- iš klausiančio proto randasi ketinimas pažinti save;
-- an intention to know myself emerges from the questioning mind;

-- visa mano esybė sutelkta į ketinimą pažinti "kas esu";
-- all my being is focused on the intention to know "who and what am I?";

-- suvokiama tik ši akimirka (pasistengiame nepražiopsioti, kada protas nuklysta nuo šios akimirkos, ir labai ramiai, nekovodami su savimi, grįžtame atgal į ją: dėmesys vėl atranda kvėpavimą, kvėpavimas vėl vyksta per centrą ir t.t.).
-- one is fully aware of this moment (one tries not to miss the moment when the mind wanders away from "here and now", and in a very calm manner, without any struggle, one returns back to this moment: attention again is focused on breathing, one begins to breath through the center, etc.)

Įgijus patirties, meditavimas persikelia į kasdieninę veiklą. Palaipsniui. Ne į kiekvieną minutę. Pradžioje į paprastus darbus, nereikalaujančius daug dėmesio. Vėliau apima vis plačiau.

When you are experienced enough, you undeliberately transfer meditation to everyday actions. Gradually. At first not into every moment. In the beginning you transfer it to simple tasks, where great attention is not necessary. Later it expands wider and wider.

Atsiranda poreikis kiekvieną akimirką būti čia ir dabar.
The need emerges to live every moment here and now.


žymės: , , , ,

2006-12-08

What Is Zen? Kas yra dzenas?

First you must ask, “What am I? What is the purpose of my life?” If you answer with words, this is only thinking. Maybe you say, “I am a doctor.” But if you are with a patient and you are thinking, “I am a great doctor,” then you cannot perceive your atient’s situation—you are caught in your thinking. Thinking is only understanding; like a person in a hospital you will find that understanding cannot help you. Then what? If you don’t know, you must only go straight—don’t know. 

Pirmiausia privalai savęs paklausti: „Kas esu? Koks mano gyvenimo tikslas?“ Jeigu atsakysi vien tik žodžiais, vadinasi, tiktai mąstysi. Galbūt sakysi: „Aš esu gydytojas“. Bet jei priiminėji pacientą ir galvoji, kad esi geras gydytojas, tai negali pajusti savo paciento aplinkybių – tave pančioja mąstymas. Mąstymas tėra supratimas: gulint ligoninėje pamatai, kad galvojimu niekaip negali išsigydyti. Kas tada? Jei nežinai, privalai tik žengti tiesiai: nežinau. 

Don’t know mind cuts through thinking; it is before thinking. Before thinking there is no doctor, no patient; also no God, no Buddha, no “I,” no words—nothing at all. At that point you and the universe become one. We call this nothing-mind or primary point. Some people say this is God, or universal energy, or bliss, or extinction. But these are only teaching words—nothing mind is before words. 

Nežinantis protas „išjungia“ mąstymą; tokio proto esame tada, kai mąstymas yra dar neprasidėjęs. Kol mąstymas dar neprasidėjęs, nėra nei gydytojo, nei paciento; o taip pat nėra nei Dievo, nei Budos, nei „aš“, nei žodžių, išvis – nieko. Tą mirksnį tu susivieniji su visata. Jį vadiname nieko-protu arba pradžių pradžia. Kai kurie žmonės jį vadina Dievu, ar visuotine galia, ar palaima, ar užgęsimu. Tačiau čia tik mokymo žodžiai, o tas nieko-protas jau būna dar neatsiradus žodžiams. 

 Zen is attaining nothing mind and then using nothing mind to help our world. How can you use it? Make nothing mind into big-love-mind. Nothing mind never appears or disappears. If you do correct meditation, your nothing-mind becomes strong and you perceive your situation clearly! What you see, hear, smell, taste, and touch are all the truth, without thinking! So your mind is like mirror. Then moment to moment you can keep your correct situation. When a doctor is with patients, if he drops I-my-me mind and becomes one with them, then helping them is possible. When a doctor goes home and is with their family, if they keep 100% parent mind, then understanding what is best for their children is clear. Just like this. The blue mountain does not move. The white clouds float back and forth. 

Dzenas – tai nieko-proto atradimas ir įsisavinto nieko-proto naudojimas pasaulio labui. Kaip gi jį naudoti? Paversk nieko-protą didžios-meilės-protu. Nieko-protas niekada neatsiranda ir nepranyksta. Jeigu teisingai medituosi, tavasis nieko-protas pasidarys tvirtas ir imsi aiškiai suvokti savąsias aplinkybes! Ką matai, girdi, uodi, ragauji ir lieti – visa yra tiesa, be jokio mąstymo! Protas pasidaro kaip veidrodis. Ir kiekvieną mirksnį, vieną po kito, gali išlaikyti savo teisingas aplinkybes. Jei gydytojas, užsiimdamas savo pacientais, atmes savo aš-mano-man protą ir susivienys su jais, tada tikrai galės jiems pagelbėti. O kai tas pats gydytojas, parėjęs namo ir būdamas su savo šeima, išlaikys 100-procentinį tėvystės protą, tada jis aiškiai suvoks, kas geriausiai tinka jo vaikams. Vien štai taip. Stūksantis kalnas nejuda. Balti debesys plaukia tai šen, tai ten.  

Zen Master Seung Sahn - - Dzeno meistras Seung Sanas

2006-01-30

Is Zen What I am?


Zen employs several simple techniques of formal practice and meditation that help direct the student towards a central question : "What am I ?" Although this question seems shapeless, Zen has developed, over many centuries, a practical and clearly defined means of approaching it. Meditation, communal activity, and student-teacher dialogue are common to all Zen traditions. If there is an element of faith in Zen, it is faith that steadfast concentration on the question of self-nature will bring clarity and energy to everyday life. That ultimately, Zen practice will not focus on an isolated "I" but on the whole real world.

Dzene naudojama keletas paprastų formalios saviugdos ir meditavimo metodų, kurie padeda sekėjui susitelkti į pagrindinį klausimą: "Kas esu?". Nors šitas klausimas atrodo nekonkretus, per amžius dzene buvo surastos praktiškos ir aiškiai apibrėžtos artėjimo prie atsakymo priemonės. Meditacija, bendruomeninė veikla ir sekėjo pokalbiai su mokytojais yra priimti visose dzeno tradicijose. Jei dzene galima surasti tikėjimo grūdą, tai bus tikėjimas, jog tvirta koncentracija į klausimą apie savąją prigimtį gali suteikti aiškumo ir energingumo kasdieniam gyvenimui. Juk dzenas nesibaigia vienu izoliuotu "Aš", jis apima ištisą tikrovės pasaulį.

žymės: , , , ,

2006-01-13

Ok, what's this Zen? ---- Tai kas gi tas dzenas?


1E. Only go straight - don't know.
1L. Ženk tik tiesiai - nežinau.

2E. Coming emptyhanded, going emptyhanded it's human.
2L. Ateina ir išeina tuščiomis rankomis - tai žmogus.

3E. Mind clear like space.
3L. Protas skaidrus kaip erdvė.

4E. Only everyday life.
4L. Vien kasdienė veikla.

5E. Practice practice practice nonstop 10 tausand kalpas.
5L. Saviugda saviugda saviugda, be paliovos 10 tūkstančių kalpų.

6E. Only "Who am I?"
6L. Vien tik "Kas esu?"

7E. Just do it!
7L. Tik daryk!

2005-08-11

Intro



My name is Jonas Vitkunas, if it is of any interest to anybody. Zen is my favourite mode of being. What is it? I try to clear it to myself... in this blog also. I try to do this for me. If you feel it can be useful for you, please join with your comments and encouragements.
Come on, go ahead!

Vadinuosi Jonas Vitkūnas, jeigu kam įdomu. Mėgstamiausias mano buvimo būdas - dzenas. Kas tai? Bandau aiškintis... ir šitame tinklaraštyje. Bandysiu tai daryti dėl savęs, tačiau jei Tau pasirodytų naudinga, prisijunk prie šitų paieškų savo komentarais ir padrąsinimais. Nagi, pirmyn!